maišelis vėjyje

kas yra grožis? man galbūt pati didžiausia vertybė. galbūt ne į meilę, o į grožį sutelpa viskas, kas priverčia įkvėpti tiek oro į plaučius, kad rodosi, daugiau nebegali. kai mes bėgam ir skubam, kai mes vakare sukniumbam savo migyje ir norim rautis plaukus, nes „kaip viską spėti?” kur tada grožis? viename amerikietiškame filme rodo plastikinį maišelį vėjyje ir sako „kartais pasauly tiek daug grožio, jog jaučiu, kad neištversiu ir mano širdis to neatlaikys.“ visas tavo gyvenimas gali sutilpti į vieną, mažą ir daugiau niekam neaktualią smulkmeną, į kurią tu žvelgi taip lyg tik čia ir dabar pradėtum užčiuopti visa ko prasmę. labai faina būti veikliu ir daug pasiekusiu, bet nebijok atrodyt nepasiekęs nieko kitiems, jei šiandien ir vakar buvai laimingas. jei šiandien ir vakar spindinčiomis akimis grožėjaisi. jei šiandien ir vakar galėjai suspurdėti iš meilės. mes norime daug padaryti, pasirodyti, norime, kad mumis gėrėtųsi, bet koks niekinis tas gyvenimas, kuriame nematome grožio, kuriame nėra to maišelio plazdančio vėjyje, kuris niekad netampa viskuo tavo viduje. gyvenimas tauškiant ir sparčiai dairantis. gyvenimas bėgant ir ritmiškai dūsaujant. gyvenimas stengiantis įtikti. gyvenimas puoselėjant blizgančių niekučių kolekciją. toks neypatingas tau pačiam ir gal tik iš šalies išvaizdus kitiems, jis gali prabėgti nuo gimimo iki paskutiniosios dienos žemėje. ir vien dėl to, kad tu neleidai sau tiesiog grožėtis ir negalvoti.

niekas neturės visko. nei vienas, kuris tavo akimis turi viską, neturi visko. bet ką tikrai gali turėti, tai tų akimirkų į kurias viskas sutelpa taip iki skausmo gerai, kad atrodo, jog ką tik pajutai amžinybę.