netobulumo baimė

šį įrašą skiriu visiems, kurie bent kartą pravirko „be priežasties“; kurie bent kartą jautėsi vieniši būdami būryje; kurie bent kartą neturėjo su kuo pašnekėti peržvelgę dešimtis adresatų telefone; kurie bent kartą jautėsi labai maži viduje, nors gatve ėjo iškėlę galvą; kurie bent kartą jautė gniuždančią beprasmybės akimirką, nors vos prieš valandą kažkam teigė, jog gyvenimas nuostabus. žodžiu, šį įrašą skiriu turbūt kiekvienam.

niekam neturėtų būti paslaptis, kad tavo ir mano gyvenimas pasikeičia, kai liekame vieni ir susiduriame su savimi akis į akį. niekam neturėtų būti paslaptis, kad tai, kas pateikta kaip ant lėkštutės feisbuke (o gal net ir ten pateikta pati pusryčių lėkštutė) yra pasodrintos spalvos, apkirptais kraštais ir užblūrintu antru planu. niekam neturėtų būti paslaptis, kad mes visi susiduriame su egzistenciniu nerimu, vienatve ir liūdesiu. tik kažkodėl mes dažnai pasiliekame sau visa tai, kas tarsi daro mus silpnais, kas tarsi nėra mūsų galybė ir mūsų skleidžiamas gėris. mes padarome šią gyvenimo pusę paslaptimi. mes žavimės pozityvu ir teigiame, kad būtent jo reikia daugiau mūsų visuomenėje, bet atsidūrę pasaulyje, kuriame ne visos natūralios būsenos, jausmai ir išgyvenimai yra priimtini, mes kartais jau ir pasimetame - „o gal kiti jau išmoko gyventi ir tik aš tai jaučiu?“, „o gal visi kurie turi antras puses, vaikus, namus ir šunį yra laimingi ir amžinai besišypsantys?“, „o gal kiekviena, kuri žengia podiumu, kiekviena kuri valgo spalvotą pyragaitį auksine šakute, kiekviena, kuri kasdien pabunda spindinčia veido oda, gauna viską ko trokšta?“ kaip žinoti, kai tai lieka paslaptyje, nes parodoma tik nublizginta gyvenimo pusė?

mūsų silpniausioji dalis jau visai ne tie netobulumai gyvenime, silpnybe tapo pati netobulumų baimė. mes paslėpsime viską, kas gali parodyti, jog nesame gimę nugalėti, mes užkamšysime kiekvieną plyšį, pro kurį pažvelgus kiti galėtų pamatyti mūsų tikrąjį vidų, kuriame nevyrauja nuolatinis stabilumas, kuriame kartais pasimetame, žiauriai suklystame, nesugebame atleisti. kartais ir patys ignoruojame tas netobulas savo gyvenimo detales, kurias tarsi sudedame į juodą dėžę ir stengiamės neatidaryti. bet ateina diena ir praveriame ją. o kas ten? senos meilės apšauktos neapykanta, neišverktos ašaros, neišsakyti atsiprašymai... viskas likę kažkur mumyse ir vieną dieną turėsime tai perrūšiuoti, turėsime žvelgti netobulumui į akis, turėsime susitaikyti su savo trūkumais, nevykusiais sprendimais ir paklydimais, nes viskas gyvenime keičiasi ir prasideda tada, kai nugalime baimę. baimę keistis. baimę susidurti su tiesa. baimę skvarbiai žvelgti į savo tikrąjį, nenugludintą vidų.

ir todėl aš dabar pasilieku teisę apsikvailinti ir pasilieku teisę likti nesuprasta, bet visa širdimi linkiu sau ir kiekvienam nepabijoti dažniau parodyti savo netobuląją pusę. nes ta netobuloji juk su mažiau puikybės, daugiau kvailiojimo, mažiau žinojimo, daugiau naivumo, mažiau racionalumo, daugiau jausmų, mažiau ignoravimo, daugiau tikėjimo. ir gyvenimas tampa gyvesnis, kai pasileidžiame į jį tarsi į žaismingą nuotykį, o ne į precizišką tikslų įgyvendinimo misiją. dėl to beveik neabejoju. na o jei nei vienu žodžiu nepataikiau, tai atsiprašau, nes aš dažnai klystu ir apsikvailinu ir dar tik mokausi mažiau to bijoti.

iš visos širdies ir viso netobulumo,

Ona