laiškas močiutei, kurį paliksiu čia

visi mes turime kažką labai mums brangaus šioje žemėje. beveik visiems tai yra artimiausi žmonės, kuriuos sutikome gyvendami, kuriuos mums davė gyvenimas. neseniai aš netekau vienos. netekau močiutės, kuri užėmė tokią didelę vietą mano širdy. ir visuomet užims.

Vida, prabėgo tik savaitė, o man jau tavęs trūksta. man visuomet tavęs trūks. bet žinau, jog praeis dar šiek tiek laiko ir išmoksiu gyventi su šiuo ilgesiu. jau jaučiu, kad mokausi. į milijoną žodžių netilptų tai ką būčiau tau pasakiusi, jei būčiau žinojusi, kad taip netikėtai mus paliksi. bet aš stengiuosi savęs negraužti dėl to, ko nepasakiau ir džiaugtis dėl to, kad pasakiau ir padariau išties nemažai.

tu niekuomet manęs nematei, nematei net per miglą, nematei visiškai, nes apakai porą metų prieš man gimstant. bet nešiodama glėby, vedama už rankos, įsikibus į parankę pajutai kaip užaugau. ir žmonės pasakojo tau, kad aš tokia panaši į tave. dabar dėl to taip džiaugiuos, kad tu žinotum!

kai buvau vaikas, vieną dieną susiplanavom eiti su mama į kiną. aš turėjau pirmą kartą eiti į kiną ir man buvo labai smalsu, bet tėtis paprašė, kad palydėčiau tave iki poliklinikos. ir iki šiol nesuprantu kodėl, bet aš į kiną tada nenuėjau. nors jaučiau laisvą teisę rinktis. (nieko, nuėjau kitą kartą ir žiūrėjau Tarzaną, į kiną galiu ir galėsiu dar šimtus kartų nueit).

tai va, mes visur ėjom kartu. ir turbūt taip atsirado tas ryšys toks stiprus, kad liks šioj žemėje amžiams. dar nemokėjau skaičių, bet rasdavau būdą nupasakot koks troleibusas atvažiuoja: rutuliukas ir žemyn (devyni!); rutuliukas ir aukštyn (šeši!), o kaip parduotuvėj nenusipirkt pieno vietoj kefyro? čia ant pakelio pirma raidė toks pagaliukas ir tada dar du pagaliukai į šonus. (ai, tai Kefyras, gerai).

aš prisimenu, kaip mes, (mažytė aš ir didelė tu), keliaudavom į parduotuvę ir prieš einant per gatvę laukdavom kokio praeivio, nes aš teiraudavausi „atsiprašau, gal galėtumėte mus pervesti per gatvę?“ ačiū visoms toms dešimtims ar šimtams, kurie mus pervedė per tą pėsčiųjų perėją Tuskulėnų gatvėje.

būdama akla tu gamindavai valgyti, aptvarkydavai kambarius, apsirėdydavai ir pasidarydavai šukuoseną. ir tau rūpėjo atrodyti gerai. ir išties tai tu labai mažai skundeisi.

turbūt tik mano geriausia draugė žino apie mano gyvenimą daugiau nei tu žinojai, nes labai daug kuo su tavim dalinaus. nes žinojau, kad jau kas kas, o tu tai tikrai suprasi, ar bent pabandysi suprast, ar bent jau tau tikrai įdomu. man tiek daug davei šiame gyvenime, kad nesugebėčiau įvertinti jokiais aprašymais, tekstais, jokiais žodžiais.

daug „skypo“ kreditų išnaudojau skambučiams tau iš amerikų, kiprų, maltų ir kitų užsienių. ir vis vien dabar norisi save graužti, kad galėjau daugiau būti kartu net ir per telefono ragelį. turbūt sunkiausia dabar išmokti savęs nebekankinti tuo „galėjau, galėjau, galėjau“.

per tas kelias atsisveikinimo su tavimi dienas prie manęs priėjo bent keletas žmonių, kurie sakė tą patį „tu buvai močiutės pasididžiavimas ir džiaugsmas, ji labai daug apie tave pasakodavo“. kai kurių žmonių aš net nepažinojau, o jie iš tavo pasakojimų pažino mane.

neliūdėkite tie, kurie dabar čia skaitote. geriau priglauskite stipriau ir šilčiau savo artimą. skirkite daugiau laiko tiems, kurie tokie brangūs, kad jokie žemiški turtai jiems neprilygtų. daugybė dalykų gyvenime gali palaukti ir būdami žiauriai užsiėmusiais, su popieriniais kavos puodeliais rankose bėgančiais jaunaisiais lyderiais, mes kažkada galime pasigailėti. gyvenimas ne apie naują vazoną ant palangės, kurį parovei per išpardavimą; gyvenimas apie laiką praleistą dalinantis šiluma su pačiais artimiausiais.

tai galėtų tapti pačiu ilgiausiu įrašu mano blog'e, nes aš nepasakiau nė šimtadalio, tik vos vos pravėriau duris į mūsų prisiminimų kambarius. bet jau artėju prie pabaigos.

per tavo gimtadienį aš skaičiau Baltakio eiles:

Kokia diena! Į žydintį vyšnyną

Suskrido visos bitės.

Užsimerksiu,

Kad amžinai baltuotų sodas,

Kad saulė visad liktų zenite.

O tavo veidas? Nė vienos raukšlelės!

Kažkam šypsais laiminga...

Užsimerksiu,

Kad lūpos tavo amžinai šypsotųs,

Kad pasiliktum amžinai jauna.

tą dieną man drebėjo balsas iš jaudulio. tą dieną sakiau, kad myliu tave ypatingai, užsimerksiu ir prisiminsiu tokią, kokia čia pat sėdi: su šypsena pavasario apsupty.

tik tokią ir prisiminsiu. tokią, kokią ne tik akimis, bet ir objektyvu pagavau.