pasimatymas su savimi
per paskutinius kelis mėnesius, kiekvieną kartą, kai nusprendžiu nueiti į pasimatymą, jo metu beveik visą laiką galvoju, ko aš čia ėjau, ar įmanoma nepastebimai žvilgtelt į laikrodį ir kaip bus gerai, kai tiesiog grįšiu namo. grįžus namo išmyluoju savo šuniuką, griūnu į savo plačią lovą ir užmiegu lengvai kaip niekad.
kuo toliau, tuo mažiau norisi gaišti savo laiką ir eiti kavos su kažkuo, tikintis, kad žmogus užkabins. kuo toliau, tuo aiškiau darosi kokių dalykų nesugebu toleruoti ir su kokiais galiu taikstytis. kuo toliau, tuo mažiau pakeri visokie charizmatiški tipai, kurie prieš akis sugeba papūst magiškos miglos. ir kuo toliau tuo labiau gyvenime geidžiu tiesiog kokybės.
taip, kokybės. žinau, kad tai gali nuskambėt arogantiškai, narciziškai ar tiesiog žiauriai, bet aš neveidmainiausiu prieš tuos, kurie skaito mano įrašus. kaip seniau, taip ir dabar aš tikiu tyra meile ir mylėjimu atvira širdimi. kaip seniau, taip ir dabar aš manau, jog laimė tikra tik kai ja daliniesi. tiesiog aš nebemanau, kad gyvenimas vienai yra kažkuo blogesnis už gyvenimą su kažkuo, o ypač su visai bet kuo. man taip patinka savo pačios draugija, kad aš tiesiog sunkiai kvėpuoju, kai geriu kavą su žmogumi, kuris vampyriškai kvėpuoja manimi. aš tada galvoju, kaip aš šimtą kartų labiau mėgaučiausi sėdėdama toje pačioje kavinėje, pasimatyme su savimi, viena, pro langą tirdama praeivius. mane žiauriai erzina, kai kalbu su žmogumi ir jis visiškai manęs nesupranta, tačiau to nejaučia. man labai sunku, kai manęs klauso aklai ir viskam pritaria, sunku ir kai bando tiesiog viskam be išimčių paprieštarauti. man labai liūdna, kai žmogus rimtu veidu priima mano bajerius. aš turiu draugų ir draugių su kuriais galiu kokybiškai bedrauti, iki ašarų juoktis ir konstruktyviai diskutuoti. man užtenka, kad su bendravimo iššūkiais susiduriu tarkim studijų ar kitoj primygtinėj aplinkoj. man nesinori į tuos išbandymus save įmesti ir laisvalaikiu. man atsibodo tikėtis, kad šįkart jau bus kažkaip kitaip ir matyt tą viltį sudūžtančią per sekundę.
taip, žinau, kad jei neperki bilieto, tai nelaimėsi loterijos. bet o gal aš tą lobį tiesiog rasiu ten, kur mažiausiai tikėsiuos. gal kaip tik kiekvienas nelaimingas bilietas tik priverčia vis labiau nusivilti ir daro tave mechanišku bilietų pirkėju. gal būtent tas apsėdimas laimėti atima tiesiog netikėtumo žavesį. gal patyrę tinder’io vartotojai nueina per savaitę į tris keturis pasimatymus, o tu tampi to vieno iš keturių dalimi, nors taip ilgai kaupeisi šiam susitikimui. o gal kaip tik pats nuėjai tik norėdamas prasiblaškyt, o į tave žiūri susižavėjusios akys.
okey, aš džiaugiuosi dėl kiekvieno, kuris pasirinko teisingus skaičius, bet pati einu savo keliu. ir jame neįmanoma nieko išskaičiuoti, nieko tikėtis konkrečiu laiku. aš pasiduodu likimo žavesiui ir šeštadienio vakarą nusiperku gerų sušių, pasidarau geros arbatos, prisidegu žvakių, įsijungiu gerą filmą ir leidžiu laiką savo patogioje lovoje. kokybiškai. ir jei nuo filmo pradedu žiovaut, tai nesikankinu, išjungiu. o jei noriu pratęsiu kitą dieną. nes tai ir yra kokybė - kai tau nereikia apsimetinėti prieš save, kai esi laiminga būdama savimi ir kai laikas tavo pusėje.
tad linkiu neišsibarstyti:)
iš širdies,
Ona
mano šeštadienio vakarienė ir geriausias pasimatymas šį rudenį:
