metas atrasti. metas prarasti. metas keistis. metas keisti.
atleisk, vėl negalėsiu susitikti, nes šiuo metu guliu ir nieko neveikiu. o gal veikiu? glostau šunį, mąstau apie buitį, žiūriu į sofos rėmo nutrintą sieną, kurią reiks perdažyti. ir man žiauriai gerai. o vakar bėgau šen ir ten lyg prisuktas tarškantis žaisliukas. irgi gerai buvo.
apie ką aš čia? apie savo gyvenimą, nes gyvenu savąjį, o ne kokį kitą. jis stebuklingas, o kartais labai paprastas, aš jį visada myliu, bet jame kartais kažko nekenčiu.
gyvenimas kupinas siūbavimų. banalybių pasaulyje mes tai vadiname kopimu į kalnus, ritimusi žemyn, plaukimu pasroviui, prieš srovę, nėrimu gilyn ir panašiai. taip, aš ir pati iš banalybių pasaulio. pasaulio kur žmonių lūpose sustingusios frazės „viskas bus gerai, nes visada ankščiau ar vėliau būna gerai“, „kiekviena pabaiga yra kažko pradžia“, „niekas nevyksta veltui“, „kai užsidaro durys, prasiveria langas“ ir taip toliau ir panašiai. tiesą sakant, nežinau kaip čia ir būtų galima išrasti kažką labai naujo, kad nuraminti savo egzistencinę būtį autentiškomis idėjomis ar kad bet kokioje kritinėje situacijoje išlikti ramiai. todėl aš nei pati rašydama, nei skaitydama kitų mintis nebesijaučiu taip, lyg drebėčiau iš nepaprasto jaudulio, lyg pirmą kartą žengčiau į neįmenamų paslapčių klodus, lyg va tuoj pat atrasiu kažką, kas sudrebins mano gyvenimą iki pamatų ir įneš amžinąją prasmę.
o ankščiau būdavo. būdavo, kad norėdavosi sušukti „eureka!“, būdavo, kad net tos dabar taip banaliai atrodančios frazės skambėdavo lyg burtažodžiai ir būdavo, jog neabejodavau, kad nuo šios akimirkos viskas bus kitaip. galų gale nusprendžiau, jog gyvenimas nuolatos tikintis atrasti kažkokį stebuklingą raktą yra gana įtemptas. ilgainiui supranti, jog nėra nieko, kas tave amžiams priverstų jaustis laiminga ir nėra nieko, kas lyg šarvas apsaugotų širdį nuo sudužimo, nuo stipraus it griausmas dunktelėjimo karts nuo karto, nuo spaudžiančio skausmo retkarčiais. nėra ir nereikia (irgi banaliai skamba vienok..)
bet juk tikrai nereikia. kažkada išgirdau, jog jogai sėdintys kalnuose labai daug kenčia. o visi galvoja, kad nušvitimas tai palaima kurią pasieksi maloniai medituodamas kažkur tarp miniatiūrinių bonsai medelių pučiant gaiviam Himalajų vėjui ir vidinė rimtis dovanos tau prasmę visam likusiam gyvenimui. eilinė klišė.
išties, tas noras pagauti amžiną tobulybę mus padaro tarsi pamišusiais. griebiamės rytų išminties, griebiamės pirmų pasitaikiusių psichologinių knygų, o kiekvienas netobulumas, kiekviena diena „be atradimo“, kiekviena neigiama emocija, kurią natūraliai iššaukia aplinkybės mus pradeda trikdyti, nes „aš turiu būti jauna, žavi, veikli, tobulėjanti, mylinti, besišypsanti, nesenstanti, nesiraukšlėjanti, neliūdinti, nepykstanti“. o nebūna tobulo gyvenimo. būna tik tobulos akimirkos. mes galime nugyventi gyvenimą kupiną tobulų akimirkų, bet jame visada bus ir tų kartesnių prieskonių.
šiandien aš vienokia, o rytoj šie tiek kitokia. šiandien aš juokiuosi, o vakar šiek tiek paverkiau. šiandien mane džiugina vienas žmogus, o rytoj nudžiugins visai kitas. šiandien man skanus juodas šokoladas, bet dar visai neseniai mėgavausi tik pienišku. ir šiandien man tobulas yra paprasčiausias pasivaikščiojimas su savo šuniu Neries krantine, bet savaitgalį galbūt aš norėsiu važiuoti į Birštoną. nėra vienintelio būdo, kuris kaskart suteiktų tyrą džiaugsmą, nėra vienintelės frazės, kuri kaskart sustiprintų. nebent malda, bet ir meldžiantis riedės ašaros, jei neužgniaušime jausmų.
nuo senovės sakoma, kad pastoviausias dalykas gyvenime yra nepastovumas. tad pirmyn į tokį gyvenimą, kurio nenorime iki smulkmenų suplanuoti, išblizginti ir sutvarkyti. pirmyn į tokį, kuriame kasdien galime būti kūrybiški, esame pasiruošę tiek atrasti, tiek prarasti. žodžiu, gyvenimą neieškant visrakčio. gyvenimą, kuris nenuspėjamas ir kurio nenorime nuspėti.
