visur gerai, o savyje geriausia
mes pamiršome, kiek daug galime pamatyti gulėdami žolėje ir žiūrėdami į debesis; pamiršome, kad tyloje galime rasti daugiau nei žodžiuose; mes bėgame prieš vėją lietui lyjant tam, kad įrodytumėm kitiems, o ne sau, jog esame stiprūs. bet tada mūsų šakos lūžta ne vėjyje, o triokšteli ramybėje: likę vieni mes išmatuojame nueitą kelią ir ten matome tik tariamą karjerą; likę vieni veidu griūname į pagalvę; likę vieni gailimės dėl to, kad taip ilgai neišdrįsome atsipalaiduoti. mes vis bandome kažkuo būti, kažką gauti, kažko siekti, bet kuo toliau, tuo daugiau mums reikia, kad patenkintumėm savo troškulį.
kuo daugiau darai, kuo labiau stengiesi visur būti, tuo toliau pabėgi nuo savęs. koks tu fainas ir veiklus, bet koks pavargęs ir išsitaškęs. kaip reikia sustoti, įvertinti, suprasti, jog ne turėjime ir ne laukime grožis. žinoma, gera nuo žinojimo ką turi, gera nuo laukimo, bet geriausia nuo buvimo su tikruoju savimi, žmogau, ten kur esi dabar, žmogau, tada kai nereikia lėkti išdegus akis, žmogau.
apsupty daugybės mes jaučiamės kartais vieniši. kodėl? ir kodėl net tas vienintelis tavęs nesupranta? gal, sakau, nebandykime vienas kito keisti ir patys nesinerkime iš kailio norėdami tapti kietesniais. priimkime vieni kitus, pamilkime net trūkumus ir išmokime kalbėtis abiems suprantama kalba.
---
palik mane čia kontempliuoti ir žiūrėti į kalnų viršūnes. aš su savim turiu viską: apsivilkus šiltai, išjungtas telefonas kišenėje ir bespalvis lūpų balzamas. palik mane čia, nes jaučiu, jog tam man ir duotas gyvenimas, kad kuo dažniau galėčiau pajausti kiekvieną virptelėjimą savy, kai jautriai širdis reaguoja į gyvenimo grožį. palik mane čia, nes seniai nesikalbėjau su Dievu ir seniai neverkiau iš meilės. palik mane čia ir rask vėliau.
aš pati vis bastaus kažkur po pasaulį ir klausiu savęs - ar gali būti toli ir jaust visišką pilnatvę? o gal mūsų prigimtis yra amžinai ilgėtis: namų, pirmos meilės, motiniško apkabinimo? o gal galime nukirpti tas bambagysles, bet gal ne visada reikia, nes visas jas nukirpę mes prarasime tikrąjį ryšį su savastimi?
tyliai bėga vakaras ant kalvos. baltos naktys. nei vienas klausimas neatsakytas, bet gera iki begalybės. aš buvau pamiršus, ką reiškia verkti iš meilės gyvenimui. aš buvau pamiršusi, kad Dievas taip arti, jog gali jį jausti savyje, lyg būtumėt nedalomi.
nepaprastai gera savyje.
