pasauliu netikiu, o pasaka tikiu

dažnai ir dažnas tave nori sutaikyti su „realybe“. dažnai ir dažnas tau nori priminti, koks neteisingas ir žiaurus pasaulis. štai čia tau į ausį kužda, kad niekuo negali pasikliauti, o ten tau pavymui rėkia, kad visi tik sau naudos žiūri. jie sako, kad toks pasaulis, pasaulis taip jau sudėtas, pasaulis tavo išbandymas, pasaulis tavo kančia, pasaulis verčia gerti kiekvieną vakarą, nes pasaulis niūrus. tuomet aš kaip Radauskas atsakysiu - „pasauliu netikiu, o pasaka tikiu“.

ir mano pasaka užklius kiekvienam storžieviui, kuris pasiryžęs sugriauti net pačią gražiausią svajonę dėl pačios banaliausios teisybės. gal žinote, gal esatę susidurę su tokio teisuolio tipažu, jis dažnai prisistato, kaip labai daug matęs gyvenime, jį sutiksite pasitenkinusiu veidu ir klausimu įstrigusiu lūpose „ar aš tau nesakiau?“.

toks jausmas, kad visada bus tų, kurie grius tau po kojom, šliauš keturiom, plėšys save į skutus, kad tik įrodytų, jog tu klysti, jog nėra taip gerai, kaip gali atrodyti, jog tokios kaip tavo svajonės pildosi tik pasakose, jog tu naivus, jog tu dar nematei tikrojo pasaulio. taip taip, bet aš pasauliu netikiu, aš pasaka tikiu.

ir jeigu tu gyveni ten, kur vyksta stebuklai, netikėtumai, už gerą gaunama gero, už blogą tenka susimokėti, niekas nevyksta veltui, o pabaigoje dažniausiai viskas kažkaip susitvarko ir nugali meilė, tai jų akimis esi naivus ir gyvenimo neragavęs vaikis.

ir jeigu tavo gyvenime mažai svaigalų, daug šypsenos, mažai kančios, daug vėjavaikiško juoko, tai jų akimis esi nelabai protingas. paprasčiausiai kaip tas trečiasis, jauniausiasis kvailelis brolis. tik pala pala, o tai kodėl jis tada visuomet nugali? tai gal kvailas jis tik kitiems atrodė?

nebijok tikėt savo pasaka, net jei kartais jautiesi vienintelis pasauly, kuris ja dar tiki. visada bus tų, kurie tau sakys, kad tu dar pamatysi koks sunkus gyvenimas, pamatysi koks jis neteisingas, žiaurus ir baudžiantis, bet patikėk manim, jei gimei su laisvės ugnimi viduje, jei jauti, jog meilė viską nugali, jei kiekvieną dieną vis iš naujo nubundi su savo svajonėmis, jei viduje turi žaismingo naivumo, tai tau saulė visada išlįs net per pilkiausius debesis, net po kelių liūdesio dienų ateis ta, kai vėl giedrom akim džiaugsiesi gyvenimu, lyg to skausmo nė nebūtų buvę, lyg jis vėjais būtų nuskridęs į tolių tolius. svarbiausia gyvenime tikėti, jog galutinių nesėkmių nėra, o mes patys kuriam save ir aplink save taip, kad būtų kuo geriau būti, kad būtų galima toliau kurti, o ne griauti. ir čia tiesiog kliaunamės širdimi ir puoselėjam meilę. tada mes nugalim, tik nugalim. ir net jei šalia atsistos tas, kuris geis paneigti tavo tikėjimą, svajones, džiugesį, tu jam atsakyk - aš tavo pasauliu netikiu, aš savo pasauliu, aš savo pasaka tikiu!

begalo myliu,

Ona