tik bijok nemylėt
mes tiek daug sau leidžiame gyvenimuose, mes daug kuo švaistomės, mes pasiduodame kartais mažoms, kartais didelėms pagundoms, nes tikime, kad tik sykį čia duota būti. tik taip dažnai draudžiame sau tiesiog pamilti, tik nesišvaistome meile. net tie bebaimiai ir narsiausi, kurie šoka su parašiutais ir net tie rizikuojantys iki galo kur jau rytui auštant šukėm paleidžia viskio stiklinę ir deda paskutinę šimtinę ant žalio nulio, net tie kur pakelėse kelia nykščius, taip dažnai bijo tik vieno - pamilti.
mes kartais nebijome likti tuščiomis kišenėmis, nebijome nusibrozdinti kelius ir alkūnes, nebijome suklysti, bet bijome atverti širdis. jeigu jau kartą ar du likom įskaudinti, tai užlopome savo žaizdas ir tvirtai pasirįžtame nieko neprisileisti. tada nusprendžiam siekti karjeros ir visą laiką būti kažkuo užsiėmę. vakarais mus geriausiu atveju pasitinka šuo ir miegas embriono pozoje. galų gale kitaip ir nebemokame.
mergina sutikta bare, tampa sugulove penktadienio naktims. kartais, kai širdis išsiilgsta šiek tiek šviesos ir meilumo, jai leidžiama pasilikti pusryčiams. tada ji dažniausiai įsimyli ir pradeda vis netyčiomis palikti savo auksinius auskarus ant žurnalinio staliuko, kad turėtų priežastį bent dar kartą sugrįžti. po poros taip praleistų metų, jis netikėtai susiranda gyvenimo meilę su kuria nusprendžia niekuomet nebesiskirti. auskarus jai atsiunčia paštu. ji nebeprisimena kada taip blogai jautėsi, nors gerai pagalvojus neatsimena ir kada jautėsi labai gerai. nebent tas kelias valandas per kelis šeštadienio brunch'us.
kita mergina vis sėdi tame pačiame bare, toje pačioje vietoje ir žiūri į tas pačias duris. kiekvieną kartą, kai jos prasiveria ten būna jis, ne jis, o galbūt galimai naujas jis. 8 iš 10 ten įeinančių turi problemų su alkoholiu, pusė turi namie laukiančias žmonas, likusieji merginas ir meilužes, bet ji seniai prarado viltį, kad autobuse jai ant kojos užmins žavingas vienišas jaunuolis, ar bėgant į darbą, iš rankų iškritusias knygas surinks ir įsimylėjėlio žvilgsniu persmelks elegantiškas praeivis. daugiau vilčių deda į tą šįvakar sau alų perkantį ir jai akį merkiantį vyriškį.
kai bijome mylėti ir kai netikime meile, mes apsisupame tokia aplinka, kurioje tarsi ir nebesudarome galimybės įvykti patiems gražiausiems dalykams. gerai, galbūt tikrai visur galime rasti gerų ir geriausių, bet ar ne didesnė tikimybė, kad meilė ir laimė ateina pas tuos, kurie dėl jos viską iškenčia, kurie nebijo pasirodyti keisti naivuoliai, kurie tiki ir laukia net kai aplink griūna pasakų pilys.
gyvenime lengviausia yra nusivilti. dar lengviau yra niekuomet nebebandyti. o jeigu aš dabar jūsų tiesiog paklausčiau - kokie žmonės yra pikti ir nelaimingi? ar ne pirma mintis ir būtų, kad tie, kurie tiesiog viskuo nepatenkinti ir niekuo netiki?
„ai, ir nereikia man dabar nieko.. ir išvis visi jie vienodi“
„man jau atsibodo - stengiesi, stengiesi, o vis vien visada tas pats“
„nebelįskit su savo patarimais. duokit man ramybę“
liūdnai nuaidi nusivylusių balsai. prie jų gali ir tu pritapti, bet gal pabandyk kovoti iki galo. pastebėjau, kad ir kaip būtų keista, bet kaip tu elgiesi su gyvenimu, ką tu jam duodi, taip ir jis su tavim, tą ir jis tau. kiekviena diena atneša sunkumų, ne vien tyrą džiugesį. sunkumus tu pakeli, problemas tu sprendi, džiugesiu daliniesi. iškovota pergalė saldesnė už atsitiktinę sėkmę. o sėkmė irgi dažniau ateina ten, kur delnai ištiesti šiai akimirkai ir šviesiam rytojui. užsidarę, užsispaudę, nepatenkinti, netikintys, susikoncentravę tik ties savimi stums tave šonan, o kartais lyg sraigės sulįs į kiautus išsigandę pirmo iššūkio. o tu gyvensi gyvenimą, kuriame nugriuvus stojamasi, kuriame suklydus atsiprašoma, kuriame apsiašarojusiems delnais nušluostomos ašaros. ir vieną dieną, žvilgtelėjus atgal tu matysi save kaip davėją, kaip kūrinį, kaip gamtos vaiką, tu gyva širdimi žengsi į rytojų, pilnais plaučiais oro išgyvensi šiandieną. ir tu tikrai nesigailėsi, kad pasirinkai meilės kelią, nes veidrodyje į tave žvelgs gyvos akys, iš ten sklis nuoširdus šypsnys ir paraudę skruostai lyg nekalto naivumo simbolis puoš tave labiau nei patys tauriausi metalai.
