net keista, kaip ramu. asmeniškiausias ir atviriausias mano įrašas ever

šiaip buvau nusistačiusi sau tokią taisyklę, kad čia rašydama niekuomet per daug neatsiversiu ir neparodysiu kai kurių savo asmeninio gyvenimo aplinkybių. visų pirma, ir labiausiai, dėl to, kad esu savo kailiu patyrusi, kad tokie atsivėrimai atneša daugiau žalos nei naudos, o antra, dėl to, jog įtraukti kitus žmones į viešą erdvę be jų leidimo yra nei gražu, nei padoru, nei teisinga. o juk dažniausiai tai susiję su kitais žmonėmis. bet gyvenimas toks, kad kartais jie patys su tavim pasielgia nei gražiai, nei padoriai, nei teisingai, o tu tiesiog stovi ir žiūri į horizontus, su tvirta ir mylinčia širdimi neleisdama sau parodyti jokio neatsakingumo jų atžvilgiu. išlikti sąžininga iki pabaigos ir net po pabaigos. kvaila būtų - kaip tu su manim, taip ir aš su tavim. bet čia tikrai juk be vardų ir pavardžių ir pačių intymiausių kontekstų, tik šiek tiek akiplėšiškumo savo pačios gerovei, nes man tikrai šiuo metu reikia žodžiais išlieti savo turinį.

vakar, vaikštinėdama savo miesto gatvėmis, netikėtai susitikau vieną draugę ir kalba iškart pakrypo apie mano rašliavas. tada jas padėjau į šoną ir pradėjau pasakoti apie asmeninius santykius: kaip ir kodėl aš jaučiuosi, ką darau, ką mąstau, kaip reaguoju. ji man sako „nu geras, bet tu apie tai niekuomet nerašai, o čia ir yra įdomiausia“. ir aš ir nebūčiau rašius net po šių žodžių, tačiau vos po kelių valandų mano santykiai, mano viltys, mano puoselėjamos svajonės sugriuvo ir aš visomis prasmėmis atsukau nugarą tam, dėl kurio maniau savo širdį nukalusį lyg iš plieno.

kai išgyvenau pirmos meilės ligą, kuri truko daugiau nei metus ir atnešė į mano gyvenimą daugybę liūdesio, nerimo, skandinimosi destrukcijoje, viskas pradėjo keistis. su kiekvienais gyvenimo metais darėsi lengviau tiek sutikti žmones, tiek juos palydėti. aš mokėjau būti viena ir mėgavausi buvimu vienatvėje. kartais šiek tiek paverkdavau, kai jos būdavo labai daug, bet dažniausiai tiesiog mylėjau tai, kas aplinkui, vertinau tai ką turiu ir džiaugiausi galimybėmis duoti ir gauti.

3 metus praleidau skirdamasi ir taikydamasi, skaudindamasi ir skaudinama to pačio žmogaus. kai mažiausiai tikėjausi, jis man pasakė, kad nori būti su manimi ir niekuomet nepaleisti. bet labai greit paleido. kai išsiskyrėm, pasižadėjom, jog liksim draugais, nes kad ir koks keistas mūsų santykis buvo, bet visada jautėmės kažkuo saviški, vienas kitą matėm kaip ypatingus žmones. prireikė beveik metų, kol išpildėm savo pasižadėjimą, bet išpildėm su kaupu. vėl sėdėjom, kalbėjom ir mintyse aš mąsčiau, kad dabar tai tikrai jį myliu labiausiai, nes viskas, ko jam linkiu yra tik geriausia, net jei manęs toje laimėje visai nėra.

po to kai praleidau kelis mėnesius Bulgarijoje, grįžau į Lietuvą tokia švaria širdimi, taip gražiai susidėliojusi gyvenimą, kaip niekuomet ankščiau. ruduo slinko, pėdino, žavėjo mane naujomis patirtimis, lepino pačiais geriausiais malonumais. širdies reikalus padėjau į šalį, užmiršau naujas pažintis ir sėdėjimus baruose per naktis. manęs laukė dvi ilgos kelionės, todėl nemačiau prasmės nieko čia judinti. bet buvau gyva lyg niekad ankščiau. ir tada pasirodė jis. ir man iš pradžių buvo nei įdomu, nei smalsu. tiesiog nesinorėjo ignoruoti dėmesio. o paskui jau pasidarė keistai malonu, o paskui atsirado gražus jausmas.

vieną vakarą jis paėmė mane už rankos ir tada aš pagalvojau, kad dar niekas taip nėra paėmęs. dabar galvoju, kad kažkas paims daug tvirčiau. bet tada aš patikėjau ir jaučiau tą delną dar ilgus mėnesius net būdama toli. kai išvykau į Kiprą, pirmas savaites kasdien verkdavau iš laimės ir tiesiog dėkodavau Dievui. rodėsi, pirmą kartą gyvenime neturėjau ko prašyti ir norėjau tik dėkoti. mane buvo užliejusi tokia šiluma ir toks tikėjimas. kai buvau grįžusi penkioms dienoms į Lietuvą, jis netikėtai pasitiko su puokšte gėlių. ir aš pirmą kartą supratau, kaip gera kai tave pasitinka, kaip gera, kai su gėlėmis, kaip gera, kai tai jis. ir dar galvojau, jog tai geriausia diena mano gyvenime. tą dieną mes atrakinome buto duris, kuris maniau kažkada gal taps mūsų namais.

prieš savaitę grįžau ir iš to, ką palikau, radau tik trupiniusi. tik fizinį kūną be jausmo ir šilumos. mano širdis buvo nulieta meilei, ir todėl aš nusprendžiau kovoti iki paskutinio. bet ar vienas lauke yra didis karys ar juokingai naivi žmogysta? ir jūs suprantate, jog santykiai yra darbas, o čia gi įdarbinti turi būti du, o ne vienas ir abu pilnais etatais.

jeigu žmogus pasako, jog tavęs negalės išlaukti tris mėnesius, vadinasi, jis nieko tau per tą kartu prabėgusį laiką ir nepajuto. juokinga daraisi pati sau su savo širdimi, kuri lauktų ir metus, nes ar sunku palaukti, kai rodosi to laukei visus 24. bet čia juk tik aš su savo meile ir nei su ja, nei su tikėjimu aš nieko negalėjau pakeisti, kai prieš mane stovėjo žmogus, kuris ryškiai nieko stipraus nepajuto ir jau nebepajus. tu turi apsisukti, nes nenori, kad tavo ašaros byrėtų į jo delnus. į delnus žmogaus, kuris tave įtraukė į savo gyvenimą, kuris prieš išvykstant į Kiprą pats pasiūlė nenutraukti santykių ir dar būnant čia, jau ieškojo bilietų pas mane. dabar tas žmogus tavęs nė neatsiprašė. todėl viskas, ką tu jam pasakai yra „eik!“ o pati apsisuki ir nueini savo keliu. tavęs nesiveja, tik vieną kartą sušunka tavo vardą. tiesą sakant, net prisiminiau, kaip mane pusę kilometro vijosi vienas širdies draugas, nors mūsų santykiai daug labiau priminė žaidimą. bet čia ir gerai, kad nesivijo.

kad ir iš kokio plieno būtų širdys nukaltos meilei, jas galima kelioms akimirkoms sutrupinti į dulkes. tos kelios akimirkos praeina ir tu žiūri į horizontą. ten tavęs labai daug laukia, tu esi tikra visais įmanomais procentais, bet tos dukės viduje apvelia viską ir tau skauda. tą skausmą tu bandai išlieti ašaromis ir išpūsti dūmais, bet tau vis vien skauda.

tu paskambini tėčiui ir jis atvažiuoja tavęs pasiimti, o kai jau valandą guli kambaryje, jis sukužda prie durų „ar tu dar nemiegi?“, „ne, tėt, man sunku užmigti“. tada tave pabučiuoja ir tu užmiegi.

tu parašai mamai ir ji tokia tvirta, motiniška, bet ne saldžia ir banalia meile užkloja tave, kad tau tikrai pasidaro šilčiau. tavo draugai tave apkabina žodžiais, mintimis ir tikrais delnais. tu stovi ir žiūri į horizontą, ten jau šviesiau.

ryte tau labai skauda galvą, nors tikrai negėrei, bet saulė nukaitino pro rytmečio langus. tu vis vien pakyli, tu viduje vis dar jauti tas dulkes, bet kažkas pamažu ten vyksta. kažkas net per miegus sugebėjo įvykti. tau dar sunku, bet tu žiūri į horizontą ir jau matai ten saulę.

tu šiek tiek pasėdi vienoje vietoje, šiek tiek paguli kitoje, tu pradedi rašyti šiuos žodžius ir berašydama nukreipi akis pailsinti pro langą. tu žiūri į horizontus ir matai, kad ten saulė jau aukštai pakilus, o po ta saule šildosi žmonės.

tu išeini, įkvepi oro, tu pagalvoji apie ateitį, apie nežinomybės žavesį, tu tvirtai pakeli galvą ir žiūri į horizontus - juose saulė, žmonės, o toje saulėje, tarp tų žmonių ir tu pati. net keista, kad taip ramu. net keista, kad viduje nebe dulkės, o vėl širdis nukalta meilei.

dabar turiu bėgti, nes kojos neša į priekį, nes Vilnius laukia, nes šeima kviečia pietų mylimiausiame restorane. čia dar tiek mažai pasakyta, bet vis vien per daug. atvirumas padeda, o paskui už atvirumą kenčiam. bet kai pagalvoji, kam gi toks jau įdomus svetimas gyvenimas, kad tai galėtų kažką pakeisti:)

tik tiek, kad čia dar ne pabaiga, nes dar šis bei tas liko nepasakyta, bet vienusyk jau per daug būtų,

tad iki kitų!

myliu,

Ona