visada turi būti kažkas, kas tave tikrai myli
neseniai sužinojau, kad skaitydami mano blogo įrašus kai kurie žmonės, žmonės kuriuos netgi visai gerai pažįstu, mano jog noriu tiesiog pasigirti. kaip apmaudu, nes mano tikslas niekada nebuvo pasirodymas, kokia šauni esu. esu tokia pati, kaip ir dauguma kitų - su praeities šešėliais, su klaidomis, kartais su širdies skausmu, liūdesiu, ilgesiu, užklupusiomis negandomos. bet kiekvienas savitai susitvarkome su egzistenciniais klausimais, nelaimėmis, skausmu. aš esu kovotoja ir kiekviena mano diena yra laimės pergalė.. arba pralaimėjimas. bet kova vyksta visuomet, nes mano tikslas yra laimė ir dėl jos kiekvieną rytą gimstu iš naujo - atradinėju dalykus naujai ir senai, klystu, pasiklystu, bet vėl iš visų jėgų bandau surasti. tad čia atkeliauja visokiausi mano apmąstymai, kurie galbūt kažkam gali pasirodyti įdomūs, galbūt kažkuo artimi, kažkaip pritaikomi asmeniniame gyvenime. ir visada bus tokių, kuriems tai bus svetimas šlamštas. bet čia yra vieša vieta, kurioje aš atsiveriu, nors ir ne visiškai pilnai, nes taip jau atsiverti galima tik patiems patiems mylimiausiems ir mylintiems tave. ir kad jau pradėjau apie juos. vakar susimąsčiau, jog nėra nieko liūdnesnio už žmogų, sakantį, kad jo niekas nemyli. ir net nesvarbu, ar jo tikrai niekas nemyli. tiesiog nėra nieko liūdnesnio už žmogų sakantį, jog jo niekas nemyli. panašiai liūdnas nebent tas, kuris pats teigia nieko nemylintis ar nemokantis mylėti. ir vis dėlto, ta frazė, jog nieks tavęs nemyli ir nemylės vis dažniau suskamba, kai tiesiog viena ar kita meilės istorija prieina pabaigą. bet ar būtų įdomu gyventi lengvą gyvenimą, kuriame viskas tiesiog sekasi, kuriame nėra išbandymų nei meilei, nei tikėjimui? kodėl ties kažkuriuo išbandymu, mes nuleidžiame galvą ir nusprendžiame daugiau nebesistengti? kodėl vieną akimirką mes tiesiog sukietiname savo širdį ir uždarome ją be galimybės į ten įeiti ir iš ten išeiti? nes mes žmonės. mes žmonės jautrūs pasauliui, žmonės kartais įžeisti, nusivylę, davę, bet negavę atgal. tačiau nepaisant visko, niekas nėra priežastis galutinai nusivilti. visada bus kažkas, kas tave myli. visada. ir net jei ta meilė nėra tokia stipri, ji užaugs. net jei tave myli mama ar tėtis, net jei tik bendradarbė, net jei tik ta pati kasininkė kiekvieną vakarą į tave žiūri meilės akimis, net jei tai tavo šuo. rask, mylėk atgal, mylėk aplink ir meilė apsups tave, o jos, kad ir ką besakytume, mums tikrai labiausiai reikia ir niekada nebus per daug. aš daug ką myliu ir jaučiuosi labai mylima. ir vėlgi, čia ne noras pasigirti, čia atviros širdies istorija. nes štai viskas taip visada nebuvo, o vienas žmogus, į mano visas meiles ir visus mylėjimus privertė pažiūrėti dar kitomis akimis. jai keturi metai, ji mano sesuo ir kartu mes praleidome visą praėjusį rudenį ir žiemos pradžią. tiesa ta, jog buvo sunkių momentų, kai net tekdavo tvardyti savo ašaras iš nebežinojomo, kaip susitvarkyti su labai įvairiomis emocijomis, nes viskas, ką norėjau jai duoti, buvo tik geriausia, bet kartais nebesugebėdavau ir nusivildavau pati savimi. kai mūsų jauki buitis jau ėjo į pabaigą, nes artėjo mano išvykimas, vieną eilinę dieną, be jokios ryškios priežasties ji pribėgusi pasakė „Oniniuk, aš visada tave mylėsiu“. akimirka tapo amžinybe, nes viskas tąsyk išsigrynino - amžinos meilės patvirtinimas atėjo tada, kai mažiausiai tikėjausi ir begaline šiluma išliko visam gyvenimui. čia ne tam, kad susidėliot varneles sąrašuose, čia ne tam, kad jaustis geriau; čia tam, kad suprasti, jog yra ta, kuri tave mylės amžinai, net jei kartais jauteisi pasimetus jūsų meilės istorijoje ir norėjai nuleidus rankas verkti. ir jau jei apie verkimą, tai paskutinis pokalbis su sese maždaug toks ir buvo: - aš vėl greit turėsiu išvykti.. - o ne, aš tavęs labai labai labai (x20) pasiilgsiu! - aš tavęs taip pat labai labai labai (x25)! - aš verksiu! - aš irgi... - o tai gal mes jau dabar ir bliaunam? :D kokio ji smagumo! ir ne, nebliovėm šįkart. apskritai, supratau, jog vis rečiau bliaunu per atsisveikinimus. gal jų jau buvo per daug mano gyvenime. o gal išmokau gyventi su ilgesiu. o gal tiesiog kuo toliau, tuo lengviau vien nuo žinojimo, kad visada yra kažkas, kas tave myli, net jei to žmogaus šiuo metu negali grybštelti už rankos.
o štai čia ji ir jos darbai po piešimo klasės. tas kairėj jau padovanotas man ir bus įrėmintas ir pakabintas mano namuose. jį visada galėsiu grybštelti
