sugrįžimas ir pasimatymas.

visų pirma, pro autobuso langą pasitinka tas žalumas, tas žalumas tokio intensyvaus gyvybingumo, iki begalinio skausmo suspaudžiantis iš vidaus. tos lygumos pasitinka, lygumos pripildytos pienių ir rapsų stebuklingo geltonio besiskverbiančio man tiesiai į širdį. pievos ir laukai dygstančių javų, tirpstys horizontuose ties miškų viršūnėmis. prisiekiu, bent dešimtį minučių viena po kitos rieda ašaros, o skrandį perduria penkiasdešimt kartų ligi dusulio. ir tas paprastas, bet dabar akyse lyg dieviškumo įkūnytas vienišas beržas, kažkodėl akimirkos blyksnyje tapęs viskuo pasaulyje. ir visi kiti medžiai išrikiuoti pakelėse ir tie gaubiantys vienkiemių sodybas, rodos, kiekvienas turi didžiausią prasmę šiame gyvenime. sava, taip beprotiškai sava, taip stipru, kad rodosi čia pat iš grožio, iš to artumo šiam peizažui galėtum net numirti. grįžtu iš kelionės ir darsyk įsitikinu - aš gimiau gražiausioje pasaulio vietoje. čia iškvepiu iš savęs viską, net tai, kas rodėsi prilipę prie plaučių sienelių. čia taip gera pasidaro po visko, taip lengva, kad jau atrodo labiau prisipildyti pilnatve neįmanoma. ne, tikrai neįmanoma. ir jau tuoj tuoj - nuvargus, bet gyvybinga, su iš nežinia kur suplūdusiomis jėgomis, išlipsiu iš autobuso. vos sugrįžusi kviečiu tave į pasimatymą, Vilniau! aš labai rimtai, mano mielas, mano meile, mano širdies valdove! aš žinau, tu sutinki, aš tau tokia nuolanki, kartais gal net erzinančiai, bet nemoku slėptis su savo jausmais, aš dėl tavęs jau esu sukorusi tūkstančius kilometrų, kad tik visada sugrįžti, kad ir trumpam, bet į tavo išdidų glėbį. aš jei prireiktų tuos tūkstančius ir basomis pėdomis nueičiau, keliais atšliaužčiau pas tave, išsiilgtasai!

Vilniau, tu mane tokią pažinai ir aš jau niekur nebepasislėpsiu su ta savo meilės liga. tau šiek tiek juokinga, šiek tiek graudu, bet ačiū, kad pernelyg garsiai neužsikvatoji, kad leidi mylėti. o man nieko daugiau ir nereikia, nei to tylaus sutikimo. aš tavęs šiandien vėl prašau, tik priimk į save ir leisk ištirpti laike ir tame buvime, kuris taip greit pasibaigs, liks prisiminimuose, Vilnelės vilnyse, bažnyčių bokštų šešėliuose, keliuose prisilietimuose tavo skaisčiai lygiame, baltame, saulės nubučiuotame veide, delnų perbraukimuose per vėsa alsuojančius fasadus.

oh.

aš tiesiog nenuilstančiai skęstu grožyje ir drebu iš jaudulio, nes prieš akis dvi savaitės tokių horizontų, draugų, sostinės ir meilės!