prašau, duokite man to, ko tikrai noriu

nors Eurovizija pernelyg nesidomiu, bet visada pažiūriu jei dalyvauja Lietuva. ir dar man begalo žavingi visi Užkuraičio komentarai. bet šiemet Lietuva finalan nepateko, o aš dar ir dirbau tuo metu, kai ją rodė. tad įsijungiu šiandien nugalėtojo dainą ir prisiekiu, nuo pirmų akimirkų Salvadoras mane pakerėjo ir aš jau jaučiau kaip jis įkvėpė ir kaip dar įkvėps labai daug pasakyti.

į sceną išeina vaikinas padrikai surištais plaukais ir giliomis akimis. jis gūžčioja pečiais, kartais šokteli lyg pabaidytas paukštukas, pirštais ir delnais išreiškia kiekvieną emociją. mums nelabai reikalingas jo dainos žodžių vertimas, jei esame bent kiek jautresni kūno kalbai. visi leipsta ir patys nesupranta dėl ko.

o jis tik primena, kokie mes išsiilgę tikrumo! ar ne tiesa, kad mus dažnai užvaldęs noras patikti kitiems ir to siekiame bet kokiomis priemonėmis, net nepaisydami savo tikrosios savasties? tai reiškia, jog pirmiausia susikuriame trokštamą įvaizdį ir tada visais būdais bandome jį palaikyti. ir neduokdie, jei paslysime, jei išlįs mūsų tikrasis aš, jei parodysim save nevilty, jei paneigsim kažką, kuo prieš tai dėjomės tikį, jei atskleisime turį silpnybių. galų gale, jei kas ir pamatys, tai tik ne feisbukas, bent jau jame galime būti ir gražūs ir protingi ir visų mylimi, ir „šitą komentarą ištrinsiu, jis nelabai į temą“. aha. o tada dar nueiname į restoraną, penki draugai ir pradedame:

-man kavos be kofeino, su sojos pienu ir splenda saldikliu, prašyčiau -o man veganišką burgerį -ar turite kažko be glitimo? aš labai alergiškas glitimui.

-jūsų meniu visi patiekalai apdoroti termiškai?

-diet coke, please. i'm on my diet now. tik nepagalvokite, aš nieko neturiu prieš įvairias mitybos praktikas. netgi priešingai, pati esu to dalis. bet būtent dėl to ir norisi pasijuokti. nes geriau pagalvojus, tai beveik visos geriausios vakarienės gyvenime liko nenufotkintos ir dažniausiai jose būdavo bent keletas „ai, dzin, šiandien cheating day“ elementų.

neskatinu atsisakyti to, kuo tikrai tikime, ne. tik būti ne tokiais kietasprandžiais visažiniais, kurie niekad neklysta; ypač tais, kurie viduj net smerkia darančius kitaip; ypač jei kažką darome vien tam, kad jaustis teisuoliais; ypač jei nesikeičiame iš principo, nors visi ženklai aiškiai rodo, jog atėjo metas. atsipalaiduokime, būkime tikresni ir jautresni aplinkai, kitiems ir kitokiems. patys atsiskleiskime ir sužydėkime savo tikrosiomis spalvomis. niekas amžinai nežiūrės į blizgantį žurnalo viršelį ant kurio patvirtinančiai parašyta „aš nuostabus ir neklystantis“. kad ir kaip ten viskas gražu būtų, bet norėsis pavartyti, žvilgtelti vidun į kitas nuotraukas, rasti bent kažką, kas žmogų daro žmogumi - jausmai, paklydimai, ieškojimai, randai, spuogas ant žando.

nuoširdžiai pasakysiu, laiminga būnu labai dažnai, bet laimingiausia laimingiausia, tai kai esu visiškai viena, arba prie kažko man labai artimo. nes tada nebelieka nei noro vaidinti, nei priežasčių tai daryti. ir tu tiesiog mėgaujiesi buvimu šiame pasaulyje, buvimu tuo, kas esi, su kuo esi, dėl ko esi.

-padavėja, šiandien man įpilkite šiek tiek kondensuoto pieno į kavą. kažkaip norisi. ai... ir vis dėlto aš paragausiu to jūsų naujo vyšninio pyrago su plakta grietinėle. ačiū.