Lietuva, kai aš tave tariu. arba dėl ko man labiausiai skauda gyvenime.
aš žinau, kad tai, ką dabar perskaitysite (jei perskaitysite) gali pasirodyti per daug jausminga, per daug dramatizuota. bet neseniai supratau ir dabar daug kam kartoju - taip, man tikrai patinka romantizuoti ir idealizuoti ir heroizuoti. ir aš tame sau atrandu daug gero ir to nebenoriu, nebematau prasmės slėpti. tai yra tai, ką aš jaučiu, kaip jaučiu. tik svarbiausia viską daryti tvirtai mylinčia širdimi, ne ta kuri palūžta, ištyžta ir grimzta bedugnėn (kaip kokios Saliamutės, kur saulės važiavo gabent, kur dėl keisčiausių meilių glebo ir kur kaip ta iš Eglės žalčių karalienės baimingoji Drebulėlė išdavė Tėvą. nu ji man nieko kito taip neprimena. atsiprašau ją ginančių. nors čia ir visiškai nenuoširdus atsiprašymas.)
žodžiu, tu geriau eik taip, kaip dainuojama - eik taip, kaip eina laisvė! ir visada jausk kiek daug dėl jos paaukota ir pasiaukota.
dar buvau pradinėj mokykloj, pamenu savo mokytoją vardu Rožė, pamenu, kaip ji vienai iš valstybinių švenčių artėjant, uždavė išsirinkti ir išmokti bet kokį eilėraštį skirtą Lietuvai. aš paprašiau pagalbos močiutės. o ji su tokiu entuziazmu nubėgo į savo didžiąją biblioteką, čiupo porą knygų, vartė vieną, vartė kitą, kol man išrinko eilėraštį, kuris tąsyk, pamenu, man pasirodė baisiai ilgas ir su daug įmantrių išsireiškimų, bet močiutė sakė, kad jis labai geras, paaiškino keistesnias vietas ir kai jį išmokau, mokytoja labai man šypsojosi. tai buvo Bernardo Brazdžionio „Lietuvos vardas“. galėčiau ir dabar naktį pažadinta pakartoti. tiesa, sykį kitą nubudus ir pakartojau.
praėjo šiek tiek laiko ir kai man buvo kokie nu nežinau 10 metų (bijau sumeluot šioj vietoj, nes nesigaudau savo gyvenimo tėkmėj) iš knygų lentynos vėl pasiėmiau tą Brazdžionio kūrybos rinkinį. pasiėmiau ne šiaip sau, širdžiai labai norėjosi. dabar sunkiai suprantu kodėl tada, būdama dar vaikas aš tą knygą vakaras iš vakaro glosčiau ir vilgiau ašaromis. iš kur turėjau tą jautrų ryšį, kuris gimdavo ties pirma eilėraščio eilute ir jau ties paskutiniąja, kartais lig dusulio užkūkčiojus palikdavo drėgnus skruostus ir pagalvius. aš taip jaučiau! aš jaučiau, kad tas žmogus begalo ilgėjosi, jaučiau kiek daug skausmo ir neteisybės jis bandė pakelti ir kiek daug jis išliejo visais tais žodžiais.
ir kai dar po poros metų, kažkuriai progai artėjant reikėjo išmokti eilėraštį, tai aš vėl išsirinkau iš tos knygos. tąsyk apie nenuilstančią kregždutę, kuri skrenda per Atlantą į savo gimtąjį lizdelį. ir po to klasiokai labai daug šmaikštavo, juokėsi ir vaizdavo, kaip aš užsimerkiu sakydama pirmo posmo sakinius. ir aš dabar suprantu, kodėl jiems iš šono tai atrodė juokinga, bet man tada buvo visai nejuokinga, (nors šiaip labai mėgstu iš savęs pasijuokt), tąsyk tiesiog mąsčiau, jog mes iš skirtingų pasaulių. aš užsimerkdavau, nes jaučiau tikrą skausmą besiveržiantį iš tų eilių, kurias sudėliojo Tėvynės besiilginti širdis. tokį jausmą išgyvendama, nori akimirkai išnykti. tada vėl gali atsimerkti.
paauglystėje, palyginus su dabar, tikrai daug daugiau skaičiau, labai mylėjau knygas, o ypatingai poeziją. gal močiutė mane viso to ir išmokė. su ja šį bei tą ir aptardavom. tiesa, vis dar aptariam, nes vis dar abi skaitom, tik aš jau nebe tiek daug, deja deja. (bandau tai susigrąžinti.)
dar pamenu, kažkur tam jaunam amžiuj, močiutė man papasakojo apie Antaną Miškinį, apie tai, kaip jis sovietų ištremtas, ant beržo tošių ir cemento maišų skiaučių rašė eiles. kai man tai pasakojo aš klausiau, tylėjau, o po to, kai nieks nematė labai daug verkiau. buvo skaudu. aš nežinojau kur dėtis su tuo žinojimu, kad šviesiausi protai, tyriausios sielos, tikrieji intelektualai ir grynuoliai galėjo neturėti net popieriaus lapo užrašyti savo kūrybai. ir dabar sunkiai sugebu tai pakelti. nors šiaip nesu ta kur palūžta. tiesiog daugeliu atvejų man negaila savęs, kai tai susiję su asmeniniu gyvenimu. ne drebulėlė aš, ir pati tą žinau. bet man ypatingai skaudėjo, skauda ir visą gyvenimą skaudės dėl to, kas susiję su mano tautos išgyvenimais ir netektimis. prieš porą metų, skaitydama Romualdo Granausko romaną, pajutau, jog knyga slystelėjo iš rankų, man taip atlėgo, kad kažkas sugebėjo žodžiais išsakyt tą būseną:
Nebūna, kad vienam skaudėtų visą širdį, kitam – tik pusę ar trečdalį. Nebūna, kad vienam – visą laiką, kitam – pirmadieniais ir trečiadieniais. Jei neskaudėjo anksčiau – nesuskaus ir dabar: nei per Kovo 11-ąją, nei per Vasario 16-ąją. Markstykis nesimarkstęs į stiebu aukštyn kylančią Trispalvę, – nebebus ašarų. Nebent nuo vėjo.
aš jaučiu, kad galėčiau dar tiek pat parašyti, bet čia jau sustosiu. sustosiu, kad nebūtų per daug vienam kartui. aš dar grįšiu prie šitos temos, gal net labai greit. nes jei yra nors vienas žmogus, kuris iki čia perskaitęs kažką pajuto, tai aš jau esu laiminga ir sakau jam sveikas broli ar sese! jei nėra ir nebus, tai ką gi, kartais mes skaitome ir rašome tik sau, bet ir tai yra begalo daug.
