leiskime sau žavėtis laikinumu!

pastarosiomis dienomis vis norisi sušukti, kad štai ji, štai - į Kiprą atėjusi vasara. gali būti, kad lietus ilgam pasitraukė, tad apnuogini kojas, pečius, patempi kaklą ir išėjus tave pasitinka jau ne šiluma, o svilinantis karštis.

laikas iki mano grįžimo Lietuvon pradėjo taip tirpti, jog net kokie ten drugeliai suplazda pilve pagalvojus apie saulėtą Vilnių, apie savo švytintį veidą, kai einu Pilies gatve, apie drebantį balsą, kai vėl užkalbinu Jonų gatvės žibintininką.

tik ne viskas taip jau nepriekaištinga. darbas veja darbą, bet dėl to jau seniai išmokau nepergyventi. daug sunkiau, kai jauti, jog kažkas išslysta iš rankų. visi mes turime ką prarasti, nekonkretizuosiu. susitaikyti su praradimais dalykas rimtas. kuo daugiau galvoji ir vertini tą netektį, kuo daugiau giliniesi, tuo širdis labiau nerimsta.

sustoju. susimąstau. ar yra priežastis mums būti nerimastingiems? gyvenimas laikinas. o kaip dažnai mes spurdame lyg išprotėję ir nepasitenkiname tuo, ką turime tame laikinume? nirštame ant savęs, kad ne ten padėjome pėdą ir slystelėjome, pykstame ant tų, kurie įsiveržė į mūsų gyvenimus ir sujaukė ramybę. o kas galėjo žinoti kaip bus, kai būties laikinumas ima viršų. jei gyventume amžinybę, ar mus mažiau jaudintų nesėkmės? įskaudinimai? palikimai? atsakau sau - vargu bau, mieloji, žmonėmis mus daro jausmai, tu tik eik ir šypsokis, šypsokis ir eik, nes bet kur ir bet kada, kol plaučiai pilni oro, gali keisti kryptį.

einu. gyvenimas laikinas, bet dėl to toks žavingas! šiandien išgyvenu kiekvieną akimirką pilna širdim meilės. tada pagalvoju apie ateitį ir kad beveik nieko apie ją nežinau, bet jaučiu, kad nuo to nežinojimo man taip gera. turbūt ten, toje ateityje, yra Vilnius, turbūt ten yra mano rankos braukiančios jo sienas ir jaučiančios tą vėsią ramybę. o gal ne? bet kaip man tai tikra, kaip išjausta, nors fiziškai toli toli. aha, išties, yra tokia vieta, kur laikinumas tampa amžinybe. tik reikia sustoti ir nutilti, kad išgirstum kaip ji plaka.